„Mes negirdime savo kūno signalų. Nenorime jų girdėti, nes mums reikia uždirbti daugiau, nukeliauti toliau, nėra laiko į save pasižiūrėti. Kai sergame, mums nieko nereikia, tai žinome, bet galvojame, kad mus būtinai kažkas išgelbės, – teigė sąmoningo kvėpavimo instruktorė Šarūnė Lynikaitė. – Kai ryžtiesi prisiimti atsakomybę už savo būklę ir gyvenimą, pasiraitoji rankoves ir imi šluoti savo kiemą. Kvėpuoti sąmoningai, tarsi namus tvarkyti.“
„Visa tai man prikapsėjo kaip nuodai“
Šarūne, savo studiją pavadinote „Lašo jėga“. Gal tiksliau būtų – gurkšnio jėga, nes mokote kvėpuoti?
Pavadinimas gimė anksčiau, tai buvo susiję su eteriniais aliejais, o ne su dabartine kvėpavimo praktika. Mąstydama apie jų naudą, supratau, kad užtenka vieno lašo būsenai pakeisti.
Taip „sulašėjo“ šis pavadinimas, nes lašas yra kaip žingsnis, mažas veiksmas, kuris pripildo didesnį indą, kad ir ką beveiktume, ar mokytumės, kvėpuotume, ar valgytume, galvotume. Viskas sukapsi į vienį – žmogaus gyvenimą. Eidamas į priekį mažais žingsniais, gali nueiti ilgą kelią.
Prieš pokalbį vyko fotosesija, tada prisipažinote, kaip sunku stoti prieš fotokamerą. Anksčiau net nuotraukų neturėjote, o dabar mokotės save, taip pat ir savo atvaizdą priimti. Kažkoks paskutinis lašas turėjo prikapsėti ir paskatinti keistis?
Dar prieš trejus metus buvau „normaliame“ pasaulyje, dirbau „normalų“ samdomą darbą, – moteris juokauja, kad toli nepabėgo, studiją „Lašo jėga“ įkūrė šalia buvusios darbovietės gerai pažįstamame Antakalnio rajone. –
Daug metų sirgau depresija, buvau labai nelaiminga, pikta, vieniša, liūdna, kaltinanti kitus, reikalaujanti, prašanti meilės. Tiesiog buvau deficite, didžiuliame ego – viskas man, man, man. Tame pradėjau plėstis tiesiogine ir perkeltine prasmėmis.
Kai toks disbalansas yra kūne, mintyse ir emocijose, ima pulti ligos. Pajutau, kad daugiau taip gyventi nebegaliu, reikia kažką daryti, kitu atveju telieka laukti, kol numirsiu. Numirti galima ir kitaip, užmigti amžinu žiemos miegu ir tokios beviltiškumo būsenos nugyventi likusį gyvenimą. Nors mano kūnas buvo suaugęs, bet gyvenau vaiko sąmonėje.
Pagal tai, ką pasakojote, nebuvote laimingas vaikas – sirgote ir jautėtės blogai.
Taip, bet veikiau pagal tokį sąmonės modelį. Galima sakyti, man trūko tėvų meilės ir ją kompensuodavau perkeldama norą būti mylima į kitą sferą – darbą, draugus, mylimuosius. Veikiau iš deficito, nes man trūksta, o ne pilnatvės, kai pati galiu duoti.
Kiti tau gali duoti tūkstantį meilių, tūkstantį pritarimų, bet tau vis bus negana. Visada atsiras abejonė, pavydas, nes save noriu užpildyti iš aplinkos. Visa tai man prikapsėjo kaip nuodai. Lašas juk gali būti visoks – ne tik gydantis.
Kai mus auklėja, vis moko – turi būti gera, mokytis gerai, uždirbti gerus pinigus, gerai ištekėti ir auginti vaikus, tada bus gerai. Mes perimame tėvų veikimo modelius, bet jie juk ne visada teisingi. Mūsų tėvai gyvena dar iš didesnio deficito nei mes.
Juos irgi auklėjo tie, kurie matė karą, gyveno tarybiniais laikais, kai turėti pinigų buvo blogai, nes jei turi, vadinasi, tu esi vagis. Ko jie galėjo mus išmokyti? Mes sugėrėme jų įsitikinimus, jausmus ir juos nešamės per gyvenimą, per šiuos įdėtus modelius į aplinką, dažniausiai reaguojame neigiamai – kažkas turi per daug, kažkas man ko neduoda ar atėmė.
Pykčio manyje buvo labai daug, jį užspausdavau, bet jis kaupėsi, kol susirgdavau arba sprogdavau kaip atominė bomba ir ištaškydavau viską aplinkui. Kai per gyvenimą tokių sprogimų būna labai daug, žmonės pradeda tavęs vengti, saugotis, nusisuka, pavargsta įrodinėti, kad tave myli, bijo tavo reakcijų lygioje vietoje.
Vieną dieną supratau, kad esu 37 metų, bet kažką ne taip darau gyvenime, nes esu tokios būsenos – neturiu energijos, nenoriu keltis, eiti dirbti, viskas atrodo beprasmiška, gal palikit mane, pamiegosiu žiemos miegu.
Gerai, kad esu kovotoja, visada kovoju už tai, ką noriu turėti. Tai mane išgelbėjo. Supratau, kad turiu kažką savyje keisti. Ši mintis kilo iš labai gilaus dugno. Pavyzdžiui, iš alkoholio vartojimo didesniais kiekiais nei įprastai. Man jau nebaisu pasakyti, nes tai jau praeitis.
Alkoholio vartojimas mūsų visuomenėje atspindi nelaimingumo arba egoizmo lygį. Egoizmą to vadinamojo vaiko, kuriam vis negana, vis nenustoja visko prašyti iš kitų. Suaugusiam žmogui būdinga prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, už pasirinkimus ir jų pasekmes. Dar vienas jo bruožas – sąmoningumas. Kol tapau suaugusi, dar ilgus metus paaugliškai maištavau.
„Kai savęs nematai, kyla noras kitus pamokyti“
Šį rugpjūtį kalbėdama Vingio parke susirinkusiems į nemokamas sąmoningo kvėpavimo pamokas susijaudinote. Pareiškėte, kaip didžiuojatės, kad esate vilnietė, ir jaučiate dėkingumą už suteiktą galimybę kažką duoti savo miestui, jo gyventojams. Dalytis su kitais yra dovana?
Taip, labai myliu Vilnių. Dalijuosi visą gyvenimą, matyt, iš prigimties esu mokytoja. Visą gyvenimą mokiau žmones gyventi, tik būdai buvo ne tie. Kaip pykdavau, kad kiti nedaro, ko mokau, – dabar jau garsiai nusikvatoja iš savo ankstesnių pastangų „Lašo jėgos“ vadovė. –
Niekas manęs neprašė, kad juos mokyčiau. Kai savęs nematai, kyla noras kitus pamokyti. Į svetimą daržą ar svetimą gyvenimą žvelgti lengviau, o kad pati į šūdą įlipusi, tai nematai, gal tik pagal kvapą gali suprasti.
Ir dabar dar visokių situacijų būna, bet prašau draugų ar kolegų, kad pasakytų, kada perlenkiu lazdą ir imu mokyti neprašoma. O dalytis visada noriu, su „Sveiku miestu“ dėl nemokamų sąmoningo kvėpavimo pamokų vilniečiams visą rugpjūtį sutarėme per vieną dieną.
Kaip sakau, pati į dilgynes įlindau, nes abejojau dėl viešumo ir neturėjau bendravimo su didele auditorija patirties. Kartais sąmoningai imuosi, ko dar nedariau, o anksčiau bėgdavau, slėpdavausi į krūmus.
Dabar, kai einu tiesiai į savo baimę, randu deimantus. Čia kaip pasakose, kur trigalvis drakonas kažką brangaus saugo, bet reikia jį nugalėti, kad sužinotum ką. Nėra tikslo jį užmušti (drakonas arba mūsų baimės niekur nedings), tik pažaboti, išmokti ant jo skristi. Tada baimė tampa draugu ir, jai atsitraukus, pamatai, kokį deimantą tas drakonas saugojo.
Minėjote pastaruosius trejus metus trukusį pasikeitimų laikotarpį, naują savęs suvokimą, ar šis procesas įmanomas be mokytojų? Ar Jūs jų turėjote?
Jeigu žmogus galvoja, kad jis viską gali vienas, greičiausiai jis yra pasiklydęs labirinte. Be mokytojo irgi įmanoma, bet labai sunku, ne kiekvienam pavyksta. Jeigu sakoma, visi šioje žemėje esame mokiniai, vadinasi, turi būti ir mokytojas. Juo gali būti gamta, visata. Mūsų senoliai ir išminčiai juk neturėjo mokytojų, bet gyveno gamtoje.
Dabar miestiečiai yra nuo jos atitolę, todėl reikia mokytojų. Man tikrai su jais pasisekė. Tik negalėčiau būti kaip avelė, sekti iš paskos, mano charakteris to neleidžia. Iš kiekvieno mokytojo pasiimu savybes, kurias pati sąmoningai norėčiau savyje ugdyti. Mokytojai, būdami kaip atspindžiai, taip man padeda.
„Kvėpavimas yra vienintelė praktika, kurią ne aš, o ji mane pažabojo“
Kaip į šiuos savęs ieškojimus įsiterpė kvėpavimas?
Kvėpavimas yra ta vienintelė praktika, kurią ne aš, o ji mane pažabojo – mano ugninį charakterį, visažiniškumą. Ji atvėrė man kelius į nežinojimą ir leido save pamatyti kitu kampu.
Vieną dieną prieš trejus „Facebooke“ pamačiau žinutę apie renginį. Jame sutikau moterį, pas kurią vėliau lankiau dešimt pirmųjų kvėpavimo sesijų, o tada Dalia Beata Kasmauskaitė paskelbė apie rebeferių (nuo anglų kalbos žodžio „rebirth“ – red. pastaba) mokymus Lietuvoje, tapau jos mokine. O po to patekau pas pasaulio garso kvėpavimo meistrą Daną Brulé.
Kvėpavimas galutinai užbrėžė ribą tarp to, kokia buvau ir kokia esu. Kai mokantis teko ir pačiai užsiėmimus vesti, patyriau tokią būseną, kai supratau – galiu tai daryti visada, nuo ryto iki vakaro, netgi neatlygintinai. Tai darydama jaučiausi visiškai rami ir laiminga. Šita būsena man buvo nepažįstama, kažkas naujo, kas pakylėja, nuramina, atsirado vidinė tyla.
Kai pradėjau sąmoningai kvėpuoti, labai per trumpą laiką apsisprendžiau palikti darbovietę, kur vadovavau vienam padaliniui. Supratau, kad ten užimu kažkieno vietą, kad gyvenimą leidžiu neaišku kam ir dėl ko, o trečias dalykas – šitame darbe tos būsenos nepatirsiu niekada.
Labai greitai apsisprendžiau. Tai buvo skausminga, apniko daug baimių, juk einu į niekur! Nebeturėjau kelio atgal, tiksliau nenorėjau atgal grįžti. Man sekasi, nes tėvai labai mane stipriai palaikė ir iki šiol palaiko.
Tada atradau labai daug dalykų – dievą, kurio ilgai ieškojau, atradau save, pradėjau save pažinti. Ir visa tai per kvėpavimą. Ši praktika yra labai galinga, todėl ji skirta drąsiems žmonėms. Kalbu apie sąmoningą kvėpavimą, rebefingas yra viena iš daugelio technikų.
Esu iš tų, kuriems reikia greito rezultato, o kvėpavimas man iškart primygo uodegą. Kvėpavimas sujungia protą ir širdį per kūną. Kūne jaučiu, kvėpavimas parodo, tada suvokiu ir keičiu. Su įkvėpimu prisipildau, ko noriu, iškvepiu, ko nereikia, kas atgyveno.
Mokytis kvėpuoti? Ko?! Juk viską moku, juk to nereikia nė mokytis: gimęs įkvepi, mirdamas iškvepi. Pasirodo, kad ne, nemokame, nes naudojame vos trečdalį savo plaučių.
Labai aiškiai supratau, kodėl tai reikalinga man. Kelio į dievą ar, kitaip sakant, į širdį ieškojau nuo pat mažų dienų. Kvėpavimu kaip įrankiu įtikėjau iš karto. Kitų žmonių reakcija? Galbūt taip natūraliai pristatau, ką darau, kad žmonės domisi, klausinėja daugiau, negu prieštarauja ar puola.
Faktas, kad savame kieme pranašu nebūsi, tarp mano mokinių nėra draugų ar kolegų. Jie prisimena ankstesnę mane, o naujoji „aš“ dar tik formuojasi. Jie sako, kad „žino“, kokia esu. Bet jei žmogus sako „žinau“, tai reiškia „miriau“. Todėl pas mus daug senų nelaimingų žmonių, jau mirusių, nes jie viską žino, jie neturi smalsaus proto suabejoti – galbūt ne viską žinau?
Sąmoningą kvėpavimą pavadinote įrankiu, ar gali jis ir ginklu tapti? Kaip juokaujama, jei nemoki vairuoti, nešok į ferarį, kvėpavimo praktikai tai irgi galima pritaikyti?
Vairuoti gali pradėti nuo ferario, bet prieš tai turi susipažinti su instrukcija, kaip tai daryti. Visi kvėpuojame nesąmoningai, nes tai yra mūsų fiziologinė funkcija, palaikanti gyvybę. Apie tai nesusimąstome, daug metų ir nereikėjo.
Anksčiau buvo tokie laikai, kai kiti už mus nuspręsdavo, ką turėtume daryti. Dar senesniais laikais žiniuoniai, šamanai, išminčiai tikrai žinojo kvėpavimo galią, ir tai jiems suteikė valdžią, jie valdė kitus. Šios žinios nebuvo visiems prieinamos, o dabar jos atsivėrė, bet kas gali prieiti prie bet kokių praktikų.
Jeigu galiu valdyti savo kvėpavimą, galiu valdyti savo gyvenimą, o tai reiškia, kad viską. Klausimas, kokią sąmonę į tai įdedu, kokiu tikslu tai darau, – norėdamas kenkti, manipuliuoti ar mylėti, padėti? Sąmoningas ar holotropinis kvėpavimas, rebefingas, pranajama yra tik įrankis kaip kirvis. Ar jis bus įrankis ar ginklas, priklausys nuo to, kas jį paims ir su kokiu tikslu. Jeigu paima agresyvus žmogus, jo tikslas gal bus kažką užmušti, jei šeimos tėvas, juo sukapos malkas ir apšildys namus.
Kiekvienas šios praktikos mokytojas yra atskira asmenybė su skirtinga sąmone, bet įrankis yra tas pats. Pas juos žmonės ateina sava valia, bet su skirtingais lūkesčiais. Sąmoningas kvėpavimas parodo tik apie save, tada nebėra laiko žiūrėti į kito daržą ar gyvenimą.
Jeigu žmogus nepratęs matyti savęs, gali išsigąsti savo fizinių pojūčių, reakcijų. Sąmoningas kvėpavimas padeda atsipalaiduoti, bet žmogus dažnai tam priešinasi, nes jam baisu. Jis bijo savęs, todėl gali imti kaltinti įrankį, bet tai rodo, kad jis tam dar nepasiruošęs. Taigi ši praktika yra drąsiems žmonėms – pasiruošusiems suaugti ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.
Kas rodo, kad mums atėjo laikas keistis?
Reikia vieną dieną atsisėsti ir apsižiūrėti aplinkui, kur aš esu, koks aš – kokia mano fizinė sveikata, emocinė būsena ir mintys, ką komunikuoju, kokia mano kalba, kiek turiu draugų, kokie mano santykiai su tėvais, broliais, seserimis, savo vaikais ir mylimaisiais. Čia labai svarbus nuoširdumas. Galime vaidinti prieš kitus, bet prieš save nėra prasmės.
Bet kai baisu į save pasižiūrėti, reguliuojame kitų žmonių gyvenimus, o tada griūva mūsiškis. Tai irgi yra rodiklis, bet geriausiai parodo sveikata. Ji dabar ima strigti vis jaunesniems. Vadinasi, visuomenė ir mūsų pasaulis juda ne ten. Mes ne evoliucionuojame, o degraduojame, jeigu dvidešimtmečiui reikia mokytis atsipalaiduoti, o keturiasdešimtmečiai miršta nuo širdies smūgio.
Antsvoris irgi yra rodiklis, nes tai yra liga, šitai reikia aiškiai įvardyti. Arba negaliu įkvėpti, skauda širdį, nemiegu, kažką skauda, pasportuoju, vis tiek nėra energijos… Kai sergu, reikia gydytis. Kartais mes arba gydytojai pasakome: normalu, kad sergi, nes tau šešiasdešimt ar aštuoniasdešimt, išvis džiaukis, kad dar gyveni. Iš tiesų tai nenormalu.
Kraujotakos, organų veiklos tiesiogiai paveikti negalime, o kvėpavimą galime. Jis susijęs su visa kūno sistema, ypač plaučiais ir širdimi. Per sąmoningą kvėpavimo reguliavimą galime veikti smegenis, širdies plakimo greitį, įkvėpti ar iškvėpti tam tikras emocijas, savybes.
Čia nėra kokie stebuklai, o žmogaus galia taip veikti. Žmogus yra toks unikalus, jo organizme yra daug meilės ir apsaugos, nes kiekvienas organas turi savo užduotį. Kūnas neturi kito būdo, tik per skausmą, ligą mums pasakyti, kad jau gana. Jau prisigėrei, prisivalgei tortų, jau gana.
Signalus gauname visada, iš pradžių jie būna silpni (atsirado sloga, skrandis sustreikavo), bet į juos nekreipiame dėmesio. Kažkurį laiką organizmas naudoja savo resursus, dar važiuoja iš savęs, o nuo keturiasdešimties ir anksčiau prasideda rimtesni signalai.
Mes negirdime savo kūno signalų. Nenorime jų girdėti, nes mums reikia uždirbti daugiau, nukeliauti toliau, nėra laiko į save pasižiūrėti. Kai sergame, mums nieko nereikia, tai žinome, bet galvojame, kad mus būtinai kažkas išgelbės
Sąmoningo kvėpavimo praktika padeda nuraminti išorinius dirgiklius, atitraukia mus nuo aplinkos, tada pradedame girdėti save, ir tai kartais būna labai nemalonu. Kai ryžtiesi prisiimti atsakomybę už savo būklę ir gyvenimą, pasiraitoji rankoves ir imi šluoti savo kiemą.
Kvėpuoti sąmoningai – tarsi namus tvarkyti. Pirmiausia išnešame šiukšles, atsikratome prisiminimų, reakcijų, nuoskaudų, pykčių, atgyvenusių įsitikinimų, po truputį pradedame rūšiuoti, ko dar reikia, ko nebe. Tai užima laiko. Po to, žiūrėk, langus atidarome, duris, įleidžiame gryno oro, daugiau šviesos, erdvės atsiranda.
Kvėpavimo praktika yra procesas. Norint įgauti naujų įpročių, tam tikrą laiką reikia daryti reguliarius veiksmus. Tada keičiasi mintys, žodžiai, santykiai. Kai pradedame rūpintis savimi, organizmas tai pajunta ir greitai duoda mums dovanų, padėkoja už dėmesį, švelnumą ir meilę, kuriuos sau skiriame. Tada ir aplinkiniai pamato tavo pokyčius ir ima klausinėti „ką tu darai, kad taip atrodai, esi taip nurimęs“.
Sakėte, reikia drąsos į save pasižiūrėti, o ko dar?
Nuoširdumo ir tikėjimo, kad aš galiu, kad man pavyks. Tikėjimo, kad čia ne pabaiga, o tik pradžia, – sakė vilnietė sąmoningo kvėpavimo instruktorė, saviugdos studijos „Lašo jėga“ įkūrėja Š. Lynikaitė.
Šaltinis: Alfa.lt, 2017, spalis